Aleksoto Akacijų Gatvės Mūrinio Namo Istorija: Petro Krušinsko Prisiminimai

Šiame straipsnyje panagrinėsime Aleksoto Akacijų gatvės mūrinio namo istoriją remiantis Petro Krušinsko prisiminimais apie jo areštą ir kalinimą 1940-1941 metais. Tai asmeninė patirtis, atskleidžianti to meto politines represijas ir gyvenimo sąlygas kalėjimuose.

Pradžia: Areštas ir Kelionė į Kauną

Pulk. J. Seniai jau nujaučiau, kad jie mane areštuos. Petras K. ir kiti mūsiškiai jau prieš mėnesį laiko surinkti. Ar jie išduos visas mūsų darbų paslaptis, ar ne? Sesuo Onutė pranešė, kad mama susirgusi. Seserim į Radviliškį jos aplankyti, bent atsisveikinti. Tačiau ji, netikėtai mane pamačiusi, labai apsidžiaugė ir šiek tiek sustiprėjo. Vieną naktį, pas mamą miegodamas, sapnavau sapną.

Vieną dieną prie namų sustojo automobilis su neuniformuotais vyrais. - Sėsk tamsta į automobilį. Jie tuojau apkratė mano kišenes, ieškodami ginklo. Nieko neradę, paleido automobilį visu greitumu per Alytų Kauno kryptimi. Pravažiavome pro pat mano butą, bet neleido sustoti. Pasakė, kad galėsiu pranešti iš Kauno telefonu. Važiavome penkiese, įskaitant žmogų, kuris vadinosi mūsų automobilio grupės viršininku. Jie iškvietė jį į geležinkelio stotį ir jis dingo.

Namiškiai labai rūpinsis, kodėl nepareinu vakarienės - kūčių valgyti. - Taip..., nors aš nepripažįstu nei Kūčių, nei Kalėdų... - niūriu tonu paaiškino Valaitis. - Tamsta nebūsi paleistas nei ryt, nei poryt. Automobilį šoferis spaudžia, kiek tik gali. Aleksotas, tiltas per Nemuną, Kranto gatvė. Automobilis pasuko į Duonelaičio gatvę ir sustojo prie mūrinio namo Akacijų gatvės pusės. Automobilio neatidaro, bet signalizuodami laukia prie kiemo vartų. Pagaliau iš kiemo atėjo vienas raudonarmietis, sargybos viršininkas. Sargybinis su automatiniu šautuvu stovėjo prie kiemo vartų iš vidaus, atidaryti vartus. Autobomilis įvažiavo į kiemą, geležiniai vartai užsidarė.

Iš automobilio išlipo vienas ir nuėjo. Man liepė lipti iš automobilio ir eiti paskui. Užėjome į kiemą, paskui kairėn, paskui vėl tiek pat pasikėlėme aukštyn. Pasirodo, buvau atvežtas į saugumą tikrais reikaliukais ne savo noru ir valia. Namas pasirodė pažįstamas.

Saugumo Rūmuose: Pirmieji Tardymai

Langai rudomis uždangomis užleisti. Kambaryje buvo tuščia. Gatvėje dar tebegirdėti judėjimas ir kalbos. Ten Kalėdų išvakarės. Laimingai, parvežęs sulaikytąjį ir kelionėje jokio incidento neįvyko. Išėjau prie langu, kuris taip pat išeina į Vytauto prospektą. Ant stalo guli krūvos aplankų su dokumentais. Ant sienos kabo didelis rusiškas žemėlapis. Prie stalo sėdi tamsiaplaukis, stambianosis, maždaug 30 metų vyras, turbūt, tas pats Trinkūnas, ir kažin ką labai atidžiai rašo. Po to parodė man kampe palei duris stovinčią kėdę. Atsisėdau.

Kita vertus, grakšti, linksma panelė. Turbūt, ką nors yra pridaręs, kitaip sakant - koketuoja. Trinkūnas nekreipia dėmesio į jos koketavimą, tik įsikniaubęs dirba savo darbą, ir tiek. Pasirodo, ji buvęs technikos mokyklos mokinys, sėdėjęs kalėjime už komunizmą. Panelė toliau nesiliauja užkabinėjusi rimtai dirbančio ir papirosą rūkančio Trinkūno. Ji sako, kad jam reikią vieną bylą pasiųsti. Trinkūnas ir dabar nereaguoja. Nieko negaliu įsivaizduoti, kas toliau darysis.

Ar tas rimtasis „draugas" Trinkūnas ir bus tas didysis ponas, pas kurį mane atvedė? Keista savijauta. Lauke jau visai sutemo, jokio judėjimo, jokios sargybos nematyti. Pasirodo, visos durys užrakinėti ir sargybiniai su automatiniais šautuvais sustatyti. Į kabinetą įėjo tamsaus apskrito pilno veido, su akiniais, bet panašus į žydą vyras. Man pasakė, kad jis iš tikrųjų yra Kauno žydas Razauskas, kvotų skyriaus viršininkas. Jis bus mano tardytojas. Nuo šito žmogaus priklauso žmonių likimas. Dunkovas pašiepiamai klausė: - Ar galėtum suskaityti, kiek komunistų aš nušoviau, kad nuversti Smetonos valdžią ir pastatyti Voldemarą, raudonųjų vadų ir komisarų?

- Be teismo aš jų nešaudžiau. Niekas be teismo nebuvo žudomas... - Me-e-luoji, meluoji! Sakyk teisybę! Jokio garso nebegirdėti. Matyti, jau gan vėlus laikas. Aš pasakiau, kad savo darbą nieko nežinote, o kaltinate mane tik už praeities veiksmus. Dunkovas pasakė kokių nurodymų Trinkūnui ir pasakė jam, kad jis būsiąs savo kabinete iki 7 val. ryto. Aš ėjau greta Dunkovo, iš paskos ėjo Razauskas. Užlipome į trečią aukštą, užėjome į Dunkovo kabinetą Nr. 46. Kabinete stovėjo didelis stalas, nedegamoji spinta, minkštos kanapos prie sienos iš dešinės, ir stiklinė. Su didžiausiu malonumu ėmiau rūkyti.

- Štai ką, ponas Petruiti, aš tamstai pasakysiu. Kad tamsta esi senas žmogus, o mes dar per jauni ir nemokėsime tamstos kvosti. Neužmiršk, kad tamsta ne pirmutinis ir nepaskutinis. Aš kaltinamosios medžiagos net per daug turiu. Bet aš tamstai, kaip senam žmogui, nesudarysiu malonumo. Geriau pasakyk visą teisybę, ir mums ir tamstai bus daug lengviau. Priešingu atveju turime įvairių priemonių priversti teisybę pasakyti. Mes vadovaujamės tuo, kad užsispyrėliams reikia pavartoti ir represijas. Tada Dunkovas ėmė klausinėti apie mano veikimą, būtent: ar tamsta važinėjai į Šiaulius, Kauną ir Vilnių.

Aš bandžiau išaiškinti tardytojui Dunkovui jo mintis, kad geriau suprasčiau. Dunkovas pasidėjo jį ant stalo. Matyti, neseniai buvo įsigijęs šį revolverį. Ar tamsta pažįsti lietuvių raudonosios armijos vadu generolu Kovaliovu? Mes mokėmės vienoj mokyklą. Didž. karo metu tarnavom vienam pulke iki pat karo pabaigos. Ar tamsta ruošėsi važiuoti, bet nespėjai? Tada liepė parašyti savo pavardę, vardą, tėvo vardą, metus, užsiėmimą, kokiai partijai priklausiau ir t. t. Po to turėjau pasakyti, kas mano artimiausieji draugai. Bet aš nepasakiau, kuri turėtų ką nors bendro su mano byla. Man sekėsi atsakyti į klausimus labai sklandžiai meluoti. Atsakinėjau apie paskolas ir kitų piniginių reikalų tvarkyti. Sakiau, kad jie galės viską patikrinti. Žodžiu, meluoti man sekėsi vykusiai.

Tardymo metu iki pat 1941 m. sausio 10 d. padariau daug seansų, manydamas, kad viskas kuo geriausiai sekasi. Dunkovas tik rašydamas dažnai pats sau pusgarsiai sakydavo: ,;Nu ... t-a-a-i-p ... akis išsproginęs iki pat galo. - Me-e-eluoji! - sušuko pašokęs iš vietos Dunkovas. - Kad ir nesakai teisybės, bet ką padarysi. Kiekvieno prirašyto puslapio apačioje turėjau pasirašyti. Tokių puslapių jau buvo prirašyta apie penkiolika. Iki sausio 10 d. saugume penktoj kameroj ir veik kas naktį tardytojui melavau. - Na, ką? Užteks, reikia pasilsėti. Dunkovas įsakė, kad ateitų pasiimti žmogų.

Požemiai ir Kamera Nr. 5

Atsibudau, ir toliau sėdėjau. Dunkovas numetė man ant stalo visą pluoštą prirašytų popierių ir pasakė: „Tamsta turi teisę perskaityti". Aš, iš mandagumo priimti jo pasiūlytą man teisę, pasirašiau. Prie manęs priėjo miegūstas, civiliškai apsirengęs driskius. - Gana! Stok! Rankas sudėk užpakalyje. Pirmyn pro duris. - Sakiau tau rankas laikyti užpakalyje! Ko nelaikai? - šūktelėjo palydovas. - Kairėn, laiptais žemyn. Nusileidome į rūsį siaurais laiptais, kurios vedė į saugumo rūmų požemį. Patekome į ilgą ir tamsų medžiagos taką. Abiejose pusėse geležinės durys, ant kurių parašyta: „Kamera Nr. 1, Kamera Nr. 2, Kamera Nr. 8... Dešinėje pusėje buvo didelis budinčių prižiūrėtojų kambarys, o kairėje - geležinės durys - išvietės. Mane įvedė į prižiūrėtojų kambarį. Buvo apie 8 val. vakaro. Čia man liepė nusirengti, kaip į „pirtį", visiškai nuogam. Vienas prižiūrėtojas ilgą laiko „blusinėjo" mano drabužius, ieškodami visokių niekų. Viską išėmė ir sudėjo į medinės spintos stalčių. Paskui nuvedė mane į „Kamerą Nr. 5". Štai tau ir Kalėdos! Alytuje. Didžiausia nelaimė, kad namuose nežino, kur esu. Jie labai laukė šv. Kūčių vakarienės. Tėtės, besirūpindama.

Kamera Nr. 5 priminė grotai, kuriais žmonės vaikščioja. Staiga išgirdau iš lango pusės skardų, malonų melodingą varpų garsą. Varpai skelbė Kristaus giminią, šaukė visus krikščionis garbinti Jį. Aš atsistojau prie langą su geležiniais grotais. - Ką ten darai?! - Meldžiuos!.. Prižiūrėtojas uždarė „vilkelio" dangtelį ir nukiūtino sau, daugiau nieko nebesakęs. Tas prižiūrėtojas, man atrodė, buvęs bernas iš kaimo. Malda mane suramino. Padėjo! Jaučiausi išvargęs, bet miego nenorėjau, buvau apkvaitęs, kaip pagiriomis sergąs. Apsidairau, patikrinu save, ar nesapnuoju. Būtų tai sapnas, bet aišku, kad ne sapnas. Patalpa buvo apvalai jungiančiu pačias mūro sienas. Priešais tamsus su geležiniais grotais langas, už lango vėl matyti betoninė siena. Aš nežinojau, ar kitas prižiūrėtojas ar kitos kokios išdaigos nepadarytų, kas jam draudžiama. Juk aš - kontrrevoliucionierius, norintis, kad visa sovietų valdžia sugriūti.

Kameros ilgis - keturi metrai, plotis - pusantro. Patalpa apipinta blanki elektros lemputė. Be lovos ir stalo daugiau jokių baldų prie sienos. Vietoj kėdės tekdavo sėdėti ant grindų. Kampe prie durų nauja emaliuota spiaudalinė. Štai ir visas inventorius. Tas mano naujas kambariukas, dargi, galima sakyti, ir savotiškai jaukus! Bet kas manęs laukia ir ko sulauksiu ateityje? Tai nežinoma, nes, jei ją žinotume, tai veikiausiai iš proto išsikraustytume. Reikia nusiraminti, išsiblaškyčiau.

Visos kameros sienos, net nuo apačios perdėm iki pat lubų, išmargintos. Daugiausia išbraižyta, nors yra taip pat ir pieštuku parašytų veikalų. Aš beveik visus raštus galiu išskaityti, nes akinius atėmė. Virš lovos neseniai išbraižytas kryželis. Vadinasi, čia buvo žmogus, kuris meldėsi. Apačioje išvesta: „Kun. Dirvelė, pranciškonas". Vadinasi, jis yra neseniai apleidęs šią kamerą. Tai jis bus virš lovos išbraižęs kryželį. Žemiau parašyta: „Sėdime jau trečia savaitė, galo nematyti, kaltinimo neturime". Toliau seka keiksmai buvusiai valdžiai. Pavyzdžiui: „Komunistai - teroras!", „Jeigu Staliną kars, visa liaudis pritars". Šalia yra pornografijos ir kitos rūšies nusiskundimų: „Sėdėjau už vagystę" ir t.t. Vienoje vietoje įrašyta: „J. Ilčiukas iš Šiaulių. Sėdžiu už antikomunistinį veikimą. Visa tai parašyta paties ranka taip pat meniškai išbraižytas sieninis kalendorius 1941 metams. Apačioje yra išvestas šūkis: „Broliai! Tol lankysime šiuos namus, kol pas mus nebus vienybės". Parašyta cheminiu pieštuku gana stambiomis raidėmis. Maniau, kad apsirinku. Bet man jo rašysena - Petro rašė.

Atnešė pietūs. Atidarė ir mano kambariuką. Duonos davė abraką, tur būt, 500 gramų, nes atrodė ketvirtadalis viso kepalėlio. Sriubos įpilta į bliūdelį, bet jos labai sunkios. Pradėjau vaikščioti nuo lango iki durų ir atgal, vėl pradėjau mąstyti apie savo draugus. Ar jie suimti, ar ne? Ar jau jie išdavė vienas kitą, ar dar ne? Kaip man gintis? Mane apėmė didžiausia depresija. Pasivaikščiojimui einant, taip pat liepė rankas laikyti užpakalyje. Po pasivaikščiojimo vėl užtrenkė. Patalpoje prie sienos, du balti kokliniai praustuvai su kranais. Visos sienos išmargintos įvairiausiais užrašais ir ieroglifais. Ant baltos pertvaros ir sienos išteptos ir išmarginos savotiška spalva pirštais. Jokio popieriaus čia nėra. Čia menkiausias popieriukas yra draudžiamas. Vienoje vietoje radau pieštuku parašytą: „Sveikinu su šv. Kalėdomis". Apačioje pat cheminiu pieštuku smulkiai kita rašysena parašyta: „Ačiū už pasveikinimą. Bet, deja, kad šv. Kalėdos nelinksmos nei čia, nei pavergtoj mūsų tėvynėj. Pr. Darius". Dabar jau man visiškai aišku pasidarė: Petras K. sėdi čia. Bet kas tas Darius, kuris padėkojo už sveikinimą? Aš prisiminiau, kad Darius prieš kelis mėn. buvo nuteistas mirti, nes jis buvo pagautas su radijo siųstuvu. Turbūt, buvo sušaudytas birželio 25 d. už Minsko sykiu su pulk. Rusteika, p. Po ruošos vėl grąžino mane į kamerą.

Vakare, vietoj sriubos, pripylė puoduką miežinės juodos kavos ir cukraus davė 10 gramų. Kavą išgėriau su malonumu, nes gerti labai norėjau. Apie 9 val. vakare iškvietė į budinčių prižiūrėtojų kambarį. Liepė surašyti savo vietą ir užsiėmimą. Paskui, apšvietę elektros prožektoriais, nufotografavo iš priešakio ir iš šono. Liepė pasirašyti kiekviename tų blankų. Po to nuvedė į koridorių, kur žydukas kirpėjas nukirpo man plaukus. Prižiūrėtojas įsakė sėdėti ir nemiegotų. Gretimoj su manim kameroj, Nr. 7, sėdėjo prancūzas. „Parlez vous français?" Aš jam atsakiau, kas esu. Ryte sakau jam „Bonjour", vakare - „Labanakt". Kameroj Nr. 6 sėdėjo žmogus, nes visą laiką tylėjo. Aš pasakiau prižiūrėtojui pro durų: „Tamsta daryk, kas tamstai reikia, o aš darau, kas man reikia". Prižiūrėtojas protestavo, kam prižiūrėtojas žiūri pro „vilkelį". Šiandien tas pat. Kiekvieną kartą prižiūrėtojas šaukia: nemiegok, vakarienė, gulk. Ir taip bus nežinia iki kol. Sunku išmiegoti. Su didžiausiu išsiilgimu kasdien laukiu 7 val., tada skambina Įgulos bažnyčioj varpai poterių: neapsakomai malonu pasimelsti. Meldžiuosi už kovose dėl Lietuvos žuvusius.

Naujieji Metai ir Kalėjimo Žiaurumai

Naujųjų Metų rytą veda mane į ruošą. Ruošykloje susirinko trys prižiūrėtojai. Vienas jų uniformuotas, matyti, vyresnis. Prižiūrėtojai tarp savęs rusiškai, juokauja. Tas vyresnysis truputį išsigėręs. - Tai ką, prišlapinai? - Tai kur..., negi į lovą? - Nado v golenišču! Aš pasakiau, kad ne „v golenišču", bet „v golenišče", - ramiai paaiškinau jam. Prižiūrėtojas nutilo, ir toliau niekas iš prižiūrėtojų manęs rusiškai nebekalbino. Sausio 3 d. savo kameroj išgirdau baisius vaitojimus. Tie vaitojimai girdėjosi dieną naktį, kelias paras. Gerai įsiklausęs, aiškiai pažinau Petro K. balsą. Aš klausiu prižiūrėtojo, kodėl K. taip šaukia? Nieko nesupratau. Į trečią dieną iš ryto supratau, kad į K. kamerą atėjo gydytojas ir klausinėja, ką skauda. Iš gydytojo ir K. atsakymų supratau, kad K. smarkiai sumuštas, tik nesupratau, kas jį sumušė. Prižiūrėtojas pasakojo, kad „K. visas juodai mėlynas ir labai sutinęs, dar ir veidas jo pamėlynavęs". K. kamerą kasdien lankė gydytojas iki sausio 10 d.

Sausio 9 d. mane pervežė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą (kalėjimą Nr. 1, arba sunkiųjų darbų kalėjimas) Mickevičiaus gatvėje. Sėdėdamas kalėjime Nr. 1 supratau, kas ir kaip K. atsitiko. Pasirodo, K. sumušė mažiukas, bet labai „zajadlas" ruselis. Atėjęs į kamerą, pastatęs kampe, liepė nejudėti. Apžiūrėjo drabužius, batus, apžiūrėjo, kas yra už lango, ir visus kameros kampus. Nieko neradę, keikdami reikalavo, kad aš jiems būtinai atiduočiau pieštuką. Aš įrodinėjau, kad sieninis kalendorius 1941 metams ne mano darbas. Juk kalendorius - tai ne vienoj valandos darbas, jie turėję pamatyti. Po to liepė išplauti sieną, kad neliktų jokios užrašų žymės. Po to siena vėl tapo baltas, lyg naujai kalkėmis išbaltintas. Sausio 10 d. mane išvedė su daiktais ir jų sąrašu. Išėmė išpiaustytas sagas, pieštuką bei ats. karininko knygutę, ir liepė pasirašyti. Dar apie pusvalandį laiko išstovėjau koridoriuje, pastatytas veidu į sieną. Turbūt, kad mane vėliau pamatęs, nepažintų. Pasirodo, kiekvienas kalinys pas juos turi dvi bylas: asmens ir kvotos).

Sodino į autobusą Kauno kalėjimo kaliniams vežioti. Autobusas važiavo Duonelaičio, Mickevičiaus gatvėmis ir įvežė į kalėjimo Nr. 1 kiemą. Įvedė į kambarį. Tame kambaryje stovėjo tik vienas tuščias stalas, daugiau nieko. Paliko laiko pamąstyti, kas bus toliau. Vadinasi, kvotos tardymas baigtas, labai gerai pavyko teisintis. Įėjo du prižiūrėtojai ir pradėjo nuodugnią kratą. Tada liepė užpildyti tikrą anketą. Prižiūrėtojas padavė man raštą, pagal kurį aš buvau atgabentas iš saugumo į kalėjimą Nr. Rašte buvo parašyta: „Kalėjimo viršininkui. Kalinį Joną, Jokūbo s., Petruitį uždaryti kameroj Nr. 72 ir laikyti griežtam režime iki atskiro mano paliepimo. Kvotų sk. virš. Razauskas". Prižiūrėtojai nusprendė, kad ta kamera Nr. 72. Pasikalbėję tarp savęs, paltą liepė apsivilkti ir skrybėlę užsidėti. Pasirodo, prižiūrėtojas lietuvis. Užėjome į koridorių, ant kurių parašyta „Į III ir IV skyrių". Koridoriuje su apskritu stikliniu langučiu paslėptas sargybinis. Priešais durys su užrašu „III - IV sk." ir kamerų numeriais. Abiejose pusėse matyti šešios iš eilės siauros su dviem užraktais geležinės durelės Nr. 71, 72... 74". Apie karcerį visi kaliniai grįžti nebenorėdavo. Mane privedė prie karcerio Nr. 72. Prižiūrėtojas atidarė duris Nr. 72. Karceryje apdengta elektros virš durų lemputė. Iš karcerio biauriai dvokia puvėsiais, pelėsiais ir... nevalytos išvietės kvapu. Vadinasi, svajonė greičiau išeiti iš vienutės ir patekti į bendrą kamerą nuėjo niekais.

Karceris Nr. 72: Tamsa ir Neviltis

Staiga išgirdau šaukiantį, tiesiog visa gerkle staugiantį žmogaus balsą iš galinio Nr. 74 karcerio. Jis šaukė: „Ko - mu - u- u- n- i- i-is- tai, Ko - m - u -n - istai, gelbėkit! Žmogžudžiai, prižiūrėtojai, muša! Žiūrėkit, mane visą sukruvino, sudraskė ! ... Komunistai! Jūs geri žmonės! Aš nesupratau, kodėl jis šaukia ant komunistų ir prižiūrėtojus, kol visiškai pavargo ir užkimo. Prižiūrėtojas taip pat nuolat šūkavo ant jo: „Dociau, nusiramink! Bet tas nenusileido. Pradėjau galvoti, už ką aš čia karceryje sėdžiu? Netrukus supratau, kad jis yra truputį pamišęs. Juk karceryje sėdėdamas, gali prarasti savo normalų protą. Aš niekaip negalėjau suprasti, kas čia darosi. Juk viskas parašyta lydraštyje. Reikia kelias dienas išgyventi. Karcerio ilgis - keturi metrai, plotis - vienas, aukštis vienas ant kito - apie dvidešimt, ir dviejų su puse aukščio. Sienos, buvę kadaise baltos, dabar visiškai palšos. Yra ir langas, nes gal metras visos patalpos iškyla viršum žemės paviršiaus. Sienos - pilni du metrai; ant tų sienų visas senas trijų aukštų kalėjimas stovi. Pro langą saulės spinduliai karcerio vidų neįstengia. Pro langą skverbiasi ne šiluma, bet šaltis. Pradėjau apžiūrinėti karcerio sienas. Turbūt, kiekvienas vienutėn įvarytas kalinys taip elgiasi. Užrašai išblaškė mano pirmykštį nusiminimą. Matyti, tokiu jautriu tapau, - matyti, senatvė jau savo darbą dirba. Vienas užrašas pasirodė, kad jį parašęs vyras - pasiryžėlis viską nugalėti, nes jis man labai patiko. Taip paprastai ir taip aiškiai pasakyta... „Mintis nemiršta", „Iš kalėjimo niūraus plaukia mintys pas tave! t. t". Bet kas mane nustebino - kad čia, Nr. 72 karceryje, nėra nei vieno pikantiško sakinio, jokios pornografijos, kaip kad mačiau saugumo vienutėje Nr. 5. Po to ėmiau ieškoti kvapą užimančio dvokimo priežasties. Pasirodo, skardinis kibiras - tai jis taip pasiutusiai ir dvokė. Vienas kampas nuo jo buvo šlapias. Pašalinti dvokimo priežastį buvo neįmanoma. Tą dieną pietų ir vakarienės negavau. Teko miegoti ant grindų vidurio, kur švariau.

Šiame straipsnyje aprašytas laikotarpis atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos etapą, kai žmonės buvo persekiojami ir kalinami dėl politinių įsitikinimų. Petro Krušinsko prisiminimai yra svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis geriau suprasti to meto realijas.

tags: #aleksotas #akaciju #g #murinis #namas