Žemės nuoma ir skurdas Afrikoje: iššūkiai ir galimybės

Afrika ne veltui jau seniai žavi viso pasaulio keliautojų vaizduotę. Tačiau daugelis turistų Afrikos bijo. Esu keliavęs po įvairias Afrikos šalis ir dalinuosi visais reikalingais patarimais.

Afrikos žemėlapis iš palydovo

Afrikos regionų skirtumai

Abiejose Afrikos pusėse viskas skiriasi kardinaliai tarsi skirtinguose žemynuose. Šiaurės Afrika - sausa ir dykuminga. Ten gyvena musulmonai arabai. Gyvūnų mažai (išskyrus kupranugarių kaimenes), gamta nykoka - išskyrus kalnus ar retas didingas smėlio kopas. Užtat ten klestėjo didžiausios pasaulio civilizacijos - senovės Egiptas, Roma, finikiečiai, Arabų Kalifatas. Ir yra gausybė jas menančių pastatų, griuvėsių, skulptūrų, piramidžių. Tačiau daugelis turistų Šiaurės Afrikoje ieško visų pirma paplūdimių: dauguma šalių ten turi puikius kurortus su rifais nardymui ar bangomis serfingui.

Į pietus nuo Sacharos - tai, ką daugelis ir įsivaizduoja išgirdę tą žavų, bet ir bauginantį žodį „Afrika“. Ten - Juodoji Afrika. Po drėgnas nacionalinių parkų savanas ten laksto daugiau antilopių, liūtų ir dramblių, nei Lietuvoje pamatysi kačių ar šunų. Žmonės - beveik vien juodaodžiai, kurių daugelis gyvena kaimuose, išpažįsta pagonybę arba yra neseniai atsivertę į krikščionybę. Skurdas - vietomis tragiškas, atmosfera - tarsi prieš 100 ar 200 metų, kai net miestuose gali trūkti pas mus eilinių patogumų: elektros, tualetų, karšto vandens… Būtent toje Afrikos dalyje ir siaučia visos tropinės ligos bei banditų gaujos.

Istorinių įdomybių ten beveik nėra, kurortų - mažai ir jie prastoki, užtat laukinė gamta - be galo įspūdinga, ir daugelis turistų keliauja pažiūrėti visų pirma jos, daugiausia safariuose. Ir už tai daug moka: Juodoji Afrika skurdi, tačiau keliautojui brangi. Tarp “abiejų Afrikų” plyti didelė tarpinė zona, vadinama Saheliu: Mauritanija, Malis, Etiopija.

Afrikos gamta ir safariai

Ta pasakų Afrika, kur plačiose pievose ganosi milijonai antilopių bei zebrų, juos medžioja tūkstančiai liūtų ir leopardų, kilniai vaikšto nenugalimos dramblių kaimenės ir turškiasi begemotai - tikrai egzistuoja. Kai pirmą kartą išvydau tokį vaizdą Namibijoje - kaip ir kiekvienas keliautojas, pasijutau priblokštas. Kelionė to pažiūrėti vadinama safariu, ir tą gali patirti tik Afrikos nacionaliniuose parkuose.

Nacionalinis parkas Afrikoje reiškia ne tą patį, ką Europoje. Afrikos parkai aptverti, žmonės iš ten iškeldinti. O ploto didžiausi yra sulig trečdaliu Lietuvos. Kai pirmą kartą įvažiavęs pamatai juos, pribloškia, visi traukia fotoaparatus. Bet antrą safario dieną daugelis turistų į juos nė nepasižiūri, laukdami plėšrūnų ar kitų įspūdingesnių vaizdų.

Zebrai Masai Maroje (Kenija)

Turistai į pagrindinius parkus gali įvažiuoti tik automobiliais ir neleidžiama iš jų išlipti, išskyrus kelias tam skirtas vietas (pavojinga). Tiesa, tokie nacionaliniai parkai yra ne kiekvienoje Afrikos šalyje. “Mirtinoje” Sacharoje gyvūnai beveik negyvena; džiunglėse jų gausu, tačiau jie mažesni, o ir tuos medžiai užstoja. Tikroji didžiųjų žvėrių karalystė - Rytų Afrikos savanos ir Pietų Afrikos mažesnės dykumos.

Du safario būdai: nepriklausomas išsinuomavus automobilį ir organizuotas, prisijungiant prie safarių grupės. Esu išbandęs abu. Kuris labiau apsimoka, priklauso nuo šalies. Turtingesnėse Namibijoje ir PAR geresni keliai, o nacionalinių parkų kainos net užsienio turistams - pakenčiamos, tad ten įdomiau keliauti nepriklausomai. Turi Afrika ir nuostabių kalnų ir kanjonų - ypač rytų Afrikoje, pietų Afrikoje bei vulkaninėse salose. Yra ten ir vieni garsiausių pasaulio krioklių (Viktorijos).

Kelionių kainos ir saugumas Afrikoje

Jei kitur pasaulyje galioja taisyklė “kuo skurdesnė šalis - tuo viskas pigiau”, Afrikoje ją pamirškite. Juodoji Afrika yra brangi. Ypač jei lankysite lankytinas vietas: kai kurios šalys iš turistų už bilietus prašo protu sunkiai suvokiamų sumų (pvz. 80 JAV dolerių už dieną populiariausiame Kenijos Masai Maros nacionaliniame parke). Tačiau net jei ir tenkinsitės afrikietiška kokybe, bus brangiau nei kokioje Indijoje ar pietryčių Azijoje.

Dėl šios priežasties Afrikoje kaip tik pigiau keliauti po turtingesnes (sąlyginai) šalis. Ten arba mažiau tos “tinginystės kultūros” (pvz. arabų šalyse), arba yra ištisos bendruomenės iš darbštumą vertinančių tautų (pvz. europiečiai kolonistų palikuonys PAR ar Namibijoje, imigrantai iš Azijos).

Arabiškoji Šiaurės Afrika - gerokai saugesnė. Saugesnė net už Lietuvą. Musulmonai linkę laikytis savo religijos tvirtai: neplėšikauja, nežudo. Nekreipkite dėmesio į terorizmo siaubus, kuriuos rodo žiniasklaida: išpuoliai - reti ir tikimybė į tokį pakliūti - labai maža. Gerokai mažesnė, nei tikimybė nukentėti nuo nusikaltėlių eiliniame Juodosios Afrikos mieste. O tie nusikaltėliai irgi žudo be atodairos. Tarkime, Pietų Afrikos Respublikoje kasdien nužudomi 57 žmonės, kai panašaus gyventojų skaičiaus arabiškame Maroke - vos 2.

Arabiškas Maroko turgus (Marakešas)

Juodojoje Afrikoje paprastai vietiniai pataria nekišti nosies į lauką vos sutemsta, arba važiuoti automobiliu, taksi. Ir tikrai - daug miestų tada spėriai ištuštėja. Budrumo nereikia prarasti niekada - pavyzdžiui, iš manęs Kenijoje kuprinę pavogė oro uoste, kai padėjau ją ant patikrinimo konvejerio. Tiesiog, tikimybė tapti auka ten gerokai didesnė, nei Lietuvoje, ir saugotis reikia labiau.

Beje, kai kuriose šalyse policija ir armija gali suerzinti ne mažiau, nei nusikaltimų baimė: pilna visokių “patikrinimo postų”, gaištančių laiką visokiais biurokratiniais paso numerio nusirašinėjimais ar apklausomis “kur apsistojote?”. O jei padarysi nuotrauką “kur negalima”, privers pasijusti rimčiausiu nusikaltėliu (daug kur Afrikoje negalima fotografuoti, tarkime, tiltų, pareigūnų ar valdžios įstaigų, bet yra rėkę bei reikalavę ištrinti kadrus kur nei aš supratau, nei man galėjo paaiškinti, kas ten “slapto”). Tai būdinga tiek arabų, tiek Juodajai Afrikai.

Ligos ir skiepai Afrikoje

Kitas Afrikos pavojus - ligos - taip pat “galioja” labiausiai Juodojoje Afrikoje. Daugelį baisiausių ligų platina uodai, todėl, kiek įmanoma, geriausia vengti jų įgėlimų. Nakvoti po tinkleliu. Purkštis ne šiaip kokiu purškalu, o tokiu, kuris turi daug DEET. Vilkėti ilgas rankoves, kelnes. Tiesa, šalis šaliai nelygi ir laikmetis laikmečiui: pvz. drėgnuoju sezonu uodų daugiau, tikimybė užsikrėsti kur kas didesnė, nei sausuoju. Kai kur sausuoju laikotarpiu rizikos išvis nėra.

Priešnuodis Afrikos ligoms - skiepai. Bet jų yra ne nuo visų ligų. Nuo kai kurių ligų, pvz. vienos dažniausių maliarijos, vietoje skiepų siūlomi vaistai, kuriuos reikia nuolat vartoti - kol keliauji ir dar ilgiau. Tie vaistai savaime sukelia šalutinių poveikių, dėl kurių kelionė kai kam pasidaro mažiau maloni. Nuo dar kitų ligų, kaip dengė karštinės, net profilaktinių vaistų nėra: taigi, net ir ėmęsis visų atsargos priemonių, vis tiek rizikuosi susirgti jei įgels uodas.

Vaistų nuo maliarijos nevartoju, tačiau saugausi kitais būdais: ilgi drabužiai, laiko trumpinimas vakare, miegojimas po tinklu, purškimasis nuo uodų ir t.t. Taip, aišku, kad uodai kartais vis tiek įgelia - bet juk tik mažytė dalis visų uodų nešioja ligas. Tikimybė užsikrėsti per kelionę menka. Taip, vietinių suserga daug, bet daugelis jų dėl skurdo išvis nesisaugo - neturi tinklų virš lovų, nenaudoja purškalų ir dar naktimis vaikšto į lauko tualetą. Be to, jie ten gyvena nuolat, o keliautojas - tik ribotą laiką. Ir, galiausiai, maliarija yra bjauri liga, bet tikrai ne vėžys ir ne AIDS. 99,7% pasveiksta.

Kai kur nors parašyta “Privalomi skiepai”, pasidomėkite, ką tai reiškia. Daugeliu atveju tai reikš “Rekomenduojami skiepai” ir galima nesiskiepyti. Tačiau kai kur skiepai išties privalomi - be jų neįleis į šalį arba, nors į tą šalį dar įleis, paskui iš ten neįleis į kai kurias kitas šalis. Paprastai privalomi skiepai būna nuo geltonojo drugio - pačios baisiausios iš dažnų afrikinių uodų ligų (mirtingumas - 5-15%). Pirmąsias Afrikos šalis - Keniją, Mauritaniją, Namibiją, Vakarų Sacharą, Gambiją, Egiptą, Maroką - aplankiau nesiskiepijęs, nors į daugelį jų daug skiepų rekomenduojama.

Afrikos istorija ir kolonizacija

Sakoma, kad Afrika, seniausias žemynas, kad joje atsirado šiuolaikiniai žmonės. Garsiausia ir seniausia - Egipto civilizacija ir jos faraonų kapai - piramidės, tūkstančius metų buvusios aukščiausiais mūsų planetos pastatais. O taip pat šventyklos, dievų skulptūros, obeliskai, unikalus menas. Viskas klestėjo prieš neįtikėtinus 4000-5000 metų.

Prieš ~2500 m. Šiaurės Afrika buvo kartaginiečių centras (Kartagina yra Tunise), paskui (prieš ~2000 m.) ją nukariavo ir savo miestais apsėjo romėnai: amfiteatrais, bazilikomis, klasikinėmis šventyklomis. Dabar daugelis jų miestų - paslaptingi griuvėsiai. Vėliausi užkariautojai - arabai (prieš ~1200 m.), kurių palikuonys Šiaurės Afrikoje dominuoja iki šiol.

Į pietus nuo šiaurinių pakrančių užgimė dvi nepriklausomos civilizacijos. Malio dykumų prekeivių su unikalia mečečių architektūra. Ir etiopų, išpažįstančių unikalią krikščionybės formą ir stebinanti iš uolų iškaltomis bažnyčiomis. Na o toliau į pietus, Juodojoje Afrikoje, didžiausias paradoksas - žmonija ten seniausia, bet matomos istorijos ten beveik nėra.

Skausmingiausia istorija afrikiečiams - labai nauja. Juodoji Afrika tada dar gyveno “akmens amžiuje”, musulmoniška šiaurės Afrika kaip tik silpo. Stipriausia ir įtakingiausia buvo Britanijos Imperija, antroji - Prancūzijos, trečioji - Portugalijos. Dalis kolonistų įsivaizdavo nešantys savo valdiniams gėrį ir civilizaciją: išmokė rašyti, pagonis atvertė į teisingą krikščionišką tikėjimą, per alinamas ekspedicijas sudarė žemėlapius, paskiepijo nuo ligų. Kiti kolonistai tiesiog naudojosi Afrikos kultūriniais skirtumais.

Būtent kolonistai ir “pagimdė” šiandienines Afrikos šalis, nustatydami jų sienas ir net duodami daugeliui jų pavadinimus. Tas sienas - neretai tiesiog tiesius brūkšnius žemėlapyje - po kokio nors eilinio konflikto priėję kompromisą nubrėžė kažkokie Afrikoje niekad nesilankę XIX a. Londono ir Paryžiaus aristokratai. 1960-1975 m. Afrikos šalims vienai po kitos iškovojant nepriklausomybę, laukė dilema: kur turėtų būti nepriklausomų valstybių sienos.

Bet koks perdalinimas galėjo išprovokuoti karus - ir taip jau Afrika skendėjo juose. Tad nutarta… palikti kolonistų nustatytas sienas nepakeistas. Jos gyvuoja ir šiandien. Todėl Juodosios Afrikos šalys - didelės ir daugiatautės (beveik kiekvienoje yra bent 10 tautybių tėvynės). Todėl jos ir nestabilios: skirtingų tautų politikai nuolat kovoja ne tik dėl valdžios, bet ir dėl to, kieno tauta ir gimtasis regionas turės daugiau įtakos. Vienintelis visas likusias šalis vienijantis dalykas - bendra istorija vienos ir tos pačios imperijos gniaužtuose. Ir tos imperijos kadaise primesta kultūra.

Todėl nepaisant to, kad Juodosios Afrikos šalys tapo nepriklausomos dar ~1960-1975 m., visose jose oficialios kalbos (kartais - vienintelės) yra būtent kolonistų kalbos: anglų, prancūzų, portugalų. Turistui tai gerai: priešingai trečiojo pasaulio šalims ne Afrikoje, didžiuma vietinio elito ir turizmo verslo atstovų kalbės ne tik vietine, bet ir kažkuria Europos kalba.

Etiopijos ekonomika ir žemės nuoma

Etiopijos ekonomika remiasi žemės ūkiu, kuris sudaro 46% BVP ir 85% visų dirbančiųjų. Kava visada buvo pagrindinis eksportuojamas pasėlis. Žemės ūkio sektorius kenčia nuo prastų auginimo įgudžių ir dažnų sausrų, bet neseniai bendros Etiopijos vyriausybės ir rėmėjų pastangos sustiprino Etiopijos žemės ūkio atsparumą ir taip sumažino gyventojų, kuriems grėstų badas, skaičių.

Pagal Etiopijos konstituciją, valstybė valdo visą žemę ir nuomoją ją pagal ilgalaikes nuomos sutartis; kai kuriose srityse išduodami žemės naudojimo pažymėjimai, kad nuomininkai turėtų daugiau pripažįstamų teisių į nuolatinį žemės naudojimą ir taip dėtų daugiau tikslingų pastangų pagerinti gaunamą derlių. Nors BVP augimas išliko didelis, pajamos vienam gyventojui Etiopijoje yra tarp žemiausių pasaulyje. Penkerių metų ekonominis planas pasiekė aukštą vienaženklio skaičiaus augimo tempą per vyriausybės vadovaujamą infrastruktūros plėtrą ir komercinio žemės ūkio plėtojimą.

Etiopijos ekonominiai rodikliai (2012 m.):

Stereotipai apie Afriką

Tikriausiai daugumai mūsų, vos tik išgirdus žodį „Afrika“, kyla aiškios asociacijos: įprastai ji siejama su neaprėpiamo dydžio dykumomis, egzotiškais gyvūnais, skurdu ir net pavojumi. Pasak „Travel Planet“ vadovės, į Pietų Afrikos Respubliką atskridę keliautojai gerokai nustemba ir sako, kad jie Afriką įsivaizdavo visiškai ne taip. Atvykusius nustebina geri keliai, dideli prekybos centrai, primenantys Europą.

Dažnai manoma, kad Afrika - tai vientisas žemynas, tačiau joje yra 54 savarankiškos šalys, gyvena virš milijardo žmonių, yra daugybė skirtingų tautų ir tautelių kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų tikėjimų ir labai skirtingų papročių. Net ir kraštovaizdis labai skirtingas - nuo oranžinių Namibijos dykumų iki drėgnų atogrąžų miškų, galingų krioklių, kalnų dantytomis viršūnėmis su sniego kepurėmis ir ledynais (Rwenzori, Kilimandžaro kalnai), nuo ugnikalnio su lavos ežeru viršūnėje (Erta Ale) iki spalvingojo Danakilo kraterio.

Taigi, nors Afrika iš tiesų susiduria su dideliais iššūkiais, tokiais kaip skurdas, ligos ir politinis nestabilumas, ji taip pat turi didžiulį potencialą ir unikalų grožį. Svarbu vengti stereotipų ir pažvelgti į Afriką kaip į įvairialypį žemyną su turtinga istorija, kultūra ir gamta.

Pajamų nelygybė ir skurdas

Yra daug argumentų, teigiančių, kad didelė pajamų nelygybė yra blogis ir netgi grėsmė. Vienas jų - skurdas. Skurdas šiuolaikinėje visuomenėje suprantamas ne tik ta prasme, kad žmonės badauja, bet jis suprantamas ir kaip reliatyvus dalykas. Jei gyventojo pajamos nesiekia net 60 procentų vidurinio gyventojo pajamų, laikoma, kad žmogus skursta. Šis rodiklis taikomas Europoje, tuo tarpu Afrikoje skurdo padėtis kitokia, nes bendras gyvenimo lygis kitoks.

Didelė pajamų nelygybė atskleidžia labai netolygų sukurto produkto paskirstymą. Lietuvoje kartu su nelygybe labai paplitęs ir skurdas. Pajamų nelygybė daro įtaką sveikatai, išsilavinimui, skatina nusikalstamumą, psichikos ligas, savižudybes. Lietuvoje mokesčių perskirstymas yra labai nedidelis, o tai reiškia, kad, valstybei sumokant mokesčius, iš jos atgaunama maždaug tiek pat. Didelės pajamos nuslepiamos, tuo tarpu nedideles pajamas gaunantieji moka per didelius mokesčius.

Maisto trūkumas ir badas pasaulyje

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) paskelbė metinio tyrimo „Maisto saugumo ir mitybos padėtis pasaulyje 2020“ rezultatus. Analizė parodė, kad nuo 2000 m. iki 2014 m., badaujančiųjų skaičius kasmet mažėjo, tačiau per pastaruosius penkerius metus ši kryptis pasikeitė iš esmės. Tuo tarpu Europoje bei JAV vyrauja maisto produktų perteklius.

FAO ataskaitoje teigiama, kad 2019 m. pasaulyje badavo beveik 690 mln. žmonių, t.y. net 10 mln. daugiau nei 2018 m. ir beveik 60 mln. daugiau nei 2014 m. Be to, dėl finansinių sunkumų net keli milijardai žmonių negali maitintis pakankamai.

Labiausiai maisto trūksta Azijoje (381 mln. gyventojų), tačiau sparčiausiai badaujančiųjų skaičius auga Afrikos žemyne (šiuo metu badauja 250 mln. gyventojų). Jeigu tendencija nepasikeis, tai po kelių dešimtmečių Afrikoje gyvens pusė planetos badaujančių žmonių.

Pasaulinis bado indeksas (2023 m.)

tags: #afrikoje #beturtis #zemes #nuomininkas