AB DnB Banko Paskolų Susigrąžinimo Ir Turto Valdymo Departamento Veikla: Teisinis Aspektas

Šiame straipsnyje nagrinėjama AB DnB banko (šiuo metu Luminor Bank AS) paskolų susigrąžinimo ir turto valdymo departamento veikla, analizuojant konkrečią teismų praktiką ir teisės aktus, reglamentuojančius šią sritį.

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų naudojimo tvarką ir sąlygas, Finansavimo ir administravimo sutarties privalomumą išvestiniams sandoriams, finansinio užtikrinimo susitarimus, banko garantiją ir banko sąskaitą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą BAB banką SNORAS grąžinti 13 732 864,50 Lt (3 977 312,47 Eur) įkeistų lėšų, jas sumokant į trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros sąskaitą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jis, siekdamas nustatyti Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros ir vystymo kryptis, priemones bei galimybes, parengė galimybių studiją „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros plėtra“ ir kaštų ir naudos analizę.

Siekiant užtikrinti šios galimybių studijos, joje nustatytų tikslų, uždavinių, priemonių įgyvendinimą ir tam reikalingą finansavimą, 2010 m. gruodžio 30 d. trečiasis asmuo ir ieškovas sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ finansavimo ir administravimo sutartį (toliau - Finansavimo sutartis), kurioje susitarė, kad 30 proc., t. y. 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 Eur), iš Europos Sąjungos fondų projektui finansuoti skirtų lėšų ieškovui išmokama avansu, jam pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją.

Šalys 2010 m. gruodžio 30 d. sudarė garantijos suteikimo sutartį (toliau - Garantijos sutartis), pagal kurią, siekiant užtikrinti ieškovo įsipareigojimų pagal Finansavimo sutartį įvykdymą, atsakovas išdavė trečiajam asmeniui avanso grąžinimo garantiją. Užtikrinant atsakovo atgręžtinių reikalavimų pagal Garantijos sutartį įvykdymą, kaip piniginis užstatas tiesioginiu trečiojo asmens mokėjimo pavedimu į atsakovo depozitinę sąskaitą buvo deponuotas (įkeistas) 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 Eur) avansas, išmokėtas pagal Finansavimo sutartį, nustatyta jo naudojimo tvarka ir sąlygos.

Atsakovas 2012 m. sausio 18 d. raštu informavo ieškovą, kad, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi jam buvo iškelta bankroto byla, sudarytos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nebus vykdomos ir nuo pranešimo įteikimo dienos yra laikomos pasibaigusiomis.

Ieškovo teigimu, įkeistos lėšos turi būti jam grąžintos nesilaikant Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ir ĮBĮ) nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nes trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančios lėšos buvo laikinai saugomos atsakovo depozitinėje sąskaitoje.

Dėl to šiuo atveju turi būti taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostata, kad depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos nepatenka į bendrą bankrutuojančios įmonės turtą, kuri užtikrina asmenų konstitucinio nuosavybės neliečiamybės principo įgyvendinimą.

Ieškovo teigimu, asmenų teisė susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo negali būti ribojama; kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas tokios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti.

Įkeistos lėšos nebuvo perleistos atsakovui, jos yra ieškovo nuosavybė, išieškojimas į šias lėšas galėjo būti nukreiptas tik ieškovui neįvykdžius savo prievolių pagal Garantijos sutartį ar nepakakus ieškovo sąskaitos likučio. Todėl šiuo atveju nebuvo sąlygų, kurioms esant atsakovas būtų galėjęs perimti nuosavybės teisę į lėšas. Atsakovo atsisakymas grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančias įkeistas lėšas yra neteisėtas, pažeidžiantis jo konstitucinę teisę į nuosavybę.

Ieškovas pažymėjo, kad Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos ir Teisingumo ministerijos raštuose pateikti išaiškinimai patvirtina, jog bankrutavusio banko depozitinėje sąskaitoje laikomos įkeistos kitiems asmenims priklausančios lėšos neturėtų būti įtraukiamos į bankrutavusio banko turtą ir naudojamos jo prievolėms vykdyti ar kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.

Dėl negrąžintų įkeistų lėšų ieškovas negali atsiskaityti su paslaugas suteikusiais asmenimis ir rangos darbus atlikusiais rangovais, yra sustabdytas projekto vykdymas, todėl kyla didelė grėsmė projekto įgyvendinimui, Aplinkos ministerijoje yra svarstoma galimybė nutraukti projekto finansavimą, o tai sukeltų didelę žalą ne tik ieškovui, bet ir visai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemai bei Lietuvos valstybei.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad įkeisti 13 732 864,50 Lt (3 977 312,47 Eur) buvo laikomi atsakovo vardu atidarytoje depozitinėje sąskaitoje, todėl priklauso ieškovui nuosavybės teise ir nepatenka į atsakovo bendrą turto masę.

Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad šalys buvo susitarusios įkeičiamas lėšas laikyti ne ieškovo, o atsakovo depozitinėje sąskaitoje.

Teismas, įvertinęs Garantijos sutarties 3.1.1 ir 3.1.2.5 punktų nuostatas, sąskaitos išrašus, kuriuose ieškovas nurodomas kaip sąskaitos turėtojas, kreditoriaus finansinio reikalavimo sumos apskaičiavimo ataskaitą, 2011 m. balandžio 19 d. memorialinį orderį, taip pat aplinkybes, kad trečiasis asmuo, mokėdamas ginčo sumą į minėtą sąskaitą, jos turėtoju nurodė ieškovą, o už minėtoje sąskaitoje laikomas ginčo lėšas atsakovas mokėjo privalomą 0,45 proc. dydžio indėlio draudimo įmoką ir kad lėšos banko finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo apskaitomos kaip įsiskolinimas klientams (indėlis), padarė išvadą, jog šalys, sudarydamos Garantijos sutartį, susitarė ir dėl terminuotojo indėlio sąskaitos ieškovui atidarymo, į kurią pervestos ir joje esančios lėšos būtų įkeistos atsakovui, taip pat dėl šios sąskaitos specifinio pobūdžio, nes už joje esančias lėšas palūkanos nemokamos ir lėšų joje naudojimas yra kontroliuojamas atsakovo.

Teismas pažymėjo, kad pats ieškovas, pateikdamas atsakovui finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, nurodė, jog lėšos ginčo sąskaitoje yra jo nuosavybė.

Teismas padarė išvadą, kad Garantijos sutartis, atsižvelgiant į jos turinį, yra mišraus pobūdžio, ja susitarta tiek dėl garantijos suteikimo, tiek dėl finansinio užtikrinimo, tiek ir dėl banko sąskaitos sutarties sudarymo. Todėl teismas sprendė, kad šalis sieja trejopo pobūdžio - indėlio, finansinio užtikrinimo susitarimo ir garantijos - teisiniai santykiai.

Remdamasis CK 6.892 straipsnio 1 dalies, 6.913 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad klientui pagal banko sąskaitos sutartį įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į lėšas pereina bankui, o klientas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį.

Teismas pažymėjo, kad pinigai tiek pagal teisės doktriną, tiek pagal teismų praktiką nėra laikomi daiktu, todėl daiktinės teisės gynybos priemonės jiems netaikomi (CK 4.1, 4.95 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad ginčo lėšos trečiojo asmens buvo pervestos į minėtą specialiąją ieškovo terminuotojo indėlio sąskaitą ir kad toks lėšų pervedimas atitiko šalių bei trečiojo asmens susitarimą pagal Garantijos sutartį ir Avanso grąžinimo garantiją.

Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad pats ieškovas, pareikšdamas atsakovui finansinį reikalavimą dėl ginčo lėšų, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi, sutiko su tokiu teisinių santykių kvalifikavimu. Vien aplinkybė, kad lėšos terminuotojo indėlio sąskaitoje (į kurias nuosavybės teises įgijo atsakovas) buvo įkeistos pagal finansinio užtikrinimo susitarimą, teismo nuomone, negali pakeisti jų teisinio statuso ir nuosavybės režimo bei sugrąžinti ieškovui nuosavybės teisių į jas, nes įkeitimo momentu jis turėjo tik prievolinę teisę reikalauti sumokėti lėšas, be to, nuosavybės teises į lėšas prarado iki finansinio užtikrinimo susitarimo įsigaliojimo.

Teismas sprendė, kad, pasibaigus garantijos suteikimo sutarčiai, lėšos galėjo būti grąžinamos į bet kurią kitą ieškovo sąskaitą ir reikalavimas dėl jų lygiai taip pat būtų tenkinamas ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka.

Kadangi šalys Garantijos sutartyje nenurodė, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro, tai yra su nuosavybės teisės perdavimu ar be jo (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau - ir FUSĮ) 2 straipsnio 8, 9 dalys), teismas sprendė, kad ginčas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į FUSĮ įtvirtintą reglamentavimą, sutarties turinį, taip pat kitas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad FUSĮ nuostatos nereglamentuoja klausimų, į kokios rūšies sąskaitą turi būti pervedamos lėšos, įmokamos kaip finansinis užstatas. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad šalys sudarė susitarimą dėl finansinio užtikrinimo lėšas perduodant atsakovo nuosavybėn (FUSĮ 2 straipsnio 9 dalis), todėl ieškovo teisės dėl ginčo lėšų grąžinimo gali būti įgyvendinamos tik ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta bendra kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, o Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų išimčių nagrinėjamos bylos atveju taikyti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. ir Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. raštus, padarė išvadą, kad juose nurodomos išvados nelaikytinos įrodymais nagrinėjamoje byloje, nes tai yra minėtų institucijų nuomonė, paremta tik ieškovo pateikta informacija, be to, neprivaloma teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 14 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Garantijos sutarties 3.1, 3.1.2.5 punktų nuostatas, kaip teisiškai nepagrįstus atmetė ieškovo argumentus, kad sąskaita, į kurią buvo pervestos ginčo lėšos, laikytina depozitine atsakovo sąskaita; sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šia sutartimi šalys taip pat susitarė ir dėl terminuotojo indėlio sąskaitos ieškovo vardu atidarymo.

Kadangi pats ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl garantijos išdavimo, pasirašydamas Garantijos sutartį sutiko su jos sąlygomis, tai teismas sprendė, kad ieškovo valia dėl terminuotojo indėlio sąskaitos atidarymo buvo išreikšta tinkamai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėja, jog sutartį sudarė ne savo valia (CK 6.156, 6.158 straipsniai); įvertinusi tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų pobūdį, nelaikė ieškovo silpnesniąja šių santykių dalimi, kuri nesuprato ar negalėjo suprasti sudaromo sandorio pobūdžio, konkrečių jo sąlygų ir su jo sudarymu susijusių teisinių pasekmių (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose iš esmės sutinka, jog šalys buvo sutarusios dėl sąskaitos atidarymo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši sąskaita yra terminuotojo indėlio. Tačiau ieškovas neįrodė savo teiginių, kad ginčo sąskaita faktiškai laikytina depozitine atsakovo sąskaita (CPK 178 straipsnis), ir juos paneigia byloje esantys įrodymai: ginčo sąskaitos išrašai; kreditoriaus finansinio reikalavimo sumos apskaičiavimo ataskaitos; trečiojo asmens mokėjimo pavedimas; atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai; taip pat faktas, kad atsakovas už minėtoje sąskaitoje laikomas ginčo lėšas mokėjo privalomą 0,45 procento dydžio indėlio draudimo įmoką ir kad pats ieškovas savo dokumentuose, kuriuos buvo pateikęs atsakovui, nurodė, jog ginčo sąskaita yra jo vardu atidaryta sąskaita.

Teisėjų kolegija, įvertinusi FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatas, aplinkybę, kad šalys sutartyje nenurodė, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro - su nuosavybės teisės perdavimu ar be jo, vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-291/2009, pateiktais išaiškinimais dėl FUSĮ ir ĮBĮ nuostatų santykio, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju šalys sudarė finansinio užstato susitarimą su nuosavybės teisės perdavimu (CK 6.892 straipsnio 3 dalis, 6.913 straipsnio 1, 2 dalys, 6.928 straipsniai).

Įmokėjus lėšas į ieškovo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į jas pereina bankui (atsakovui), o ieškovas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad atsakovas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų šias lėšas.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (CPK 3 straipsnio 5 dalis).

Kasaciniu skundu ieškovas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą, pagal kurį nuosavybės teisė į lėšas yra perduodama atsakovui.

Garantijos sutarties 3.1.2.1, 3.1.2.7, 3.1.2.9 punktuose šalys aiškiai susitarė, kad sutartis yra laikoma ir finansinio užtikrinimo susitarimu ir kad nuosavybė teisė į lėšas (o ne reikalavimo teisė, tam tikros turtinės teisės ar kt.) atsakovui pereis tik tuo atveju, jei ieškovas neįvykdys savo prievolių pagal pagrindinę sutartį ir jeigu jo einamosios sąskaitos likučio nepakaks atsakovo reikalavimams įvykdyti.

Finansinio Užtikrinimo Susitarimai: Pagrindiniai Aspektai

Finansinio užtikrinimo susitarimai yra svarbūs bankininkystės ir finansų srityse, nes jie leidžia užtikrinti prievolių įvykdymą. Šie susitarimai gali būti sudaromi tiek su nuosavybės teisės perdavimu, tiek be jo. Svarbu atsižvelgti į Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (FUSĮ) nuostatas ir sutarties turinį, siekiant tinkamai kvalifikuoti susitarimą ir nustatyti šalių teises bei pareigas.

Šalims Garantijos sutartyje nenurodžius, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro, tai yra su nuosavybės teisės perdavimu ar be jo (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau - ir FUSĮ) 2 straipsnio 8, 9 dalys), teismas sprendė, kad ginčas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į FUSĮ įtvirtintą reglamentavimą, sutarties turinį, taip pat kitas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis).

Banko sąskaitos sutartis yra vienas iš pagrindinių banko ir kliento santykių elementų. Klientui įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į lėšas pereina bankui, o klientas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį.

Šalims sudarius finansinio užtikrinimo susitarimą lėšas perduodant atsakovo nuosavybėn (FUSĮ 2 straipsnio 9 dalis), ieškovo teisės dėl ginčo lėšų grąžinimo gali būti įgyvendinamos tik ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta bendra kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, o Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų išimčių nagrinėjamos bylos atveju taikyti nėra teisinio pagrindo.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai bylos aspektai:

VILIBOR palūkanų normų grafikas (2004-2015 m.)

Šioje byloje svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vertinamos garantijos sutartys ir finansinio užtikrinimo susitarimai bankroto kontekste. Teismų praktika rodo, kad esminis vaidmuo tenka sutarties sąlygų aiškinimui ir nustatymui, ar šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perdavimo įkeistoms lėšoms.

Nagrinėjant ginčą svarbu atsižvelgti į FUSĮ įtvirtintą reglamentavimą, sutarties turinį, taip pat kitas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą, pagal kurį nuosavybės teisė į lėšas yra perduodama atsakovui.

Garantijos sutarties 3.1.2.1, 3.1.2.7, 3.1.2.9 punktuose šalys aiškiai susitarė, kad sutartis yra laikoma ir finansinio užtikrinimo susitarimu ir kad nuosavybė teisė į lėšas (o ne reikalavimo teisė, tam tikros turtinės teisės ar kt.) atsakovui pereis tik tuo atveju, jei ieškovas neįvykdys savo prievolių pagal pagrindinę sutartį ir jeigu jo einamosios sąskaitos likučio nepakaks atsakovo reikalavimams įvykdyti.

tags: #ab #dnb #banko #paskolu #susigrazinimo #ir