Visuomenė senėja, gilėja socialinės atskirties problemos. Kėdainių rajono savivaldybės 2020 m. socialinių paslaugų plane konstatuojama, kad socialinių paslaugų poreikio vyresnio amžiaus asmenims didėjimas yra ir bus viena svarbiausių problemų. Tai lemia demografinė situacija - mažėjantis gimstamumas, jaunimo emigracija, visuomenės senėjimas. Šiuo metu vidutinis gyventojų amžius mūsų savivaldybėje yra 44 metai.
Siekiant mažinti paslaugų trūkumą, Lietuvoje įgyvendinami projektai, skirti gerinti socialinių paslaugų kokybę ir plėsti jų prieinamumą. Vienas tokių pavyzdžių - nauji savarankiško gyvenimo namai, kuriuose senjorai ir neįgalieji gali gyventi oriai ir patogiai.
Šiame straipsnyje aptarsime:
- Naujų savarankiško gyvenimo namų atidarymą Kėdainių rajone.
- Gyvenimo sąlygas ir teikiamas paslaugas.
- Finansavimo aspektus.
- Deinstitucionalizacijos procesą Lietuvoje ir jo problemas.
- Privačių ir valstybinių globos namų skirtumus.
Nauji savarankiško gyvenimo namai Josvainiuose
Nauji 10 vietų savarankiško gyvenimo namai yra skirti apsigyventi iš dalies nesavarankiškiems ir neįgaliems žmonėms. Projektas įgyvendintas 2017-2020 m. Šį Europos regioninės plėtros fondo finansuojamą projektą įgyvendino Kėdainių rajono savivaldybės administracija kartu su partneriu Josvainių socialiniu ir ugdymo centru.
Su esamu socialinio ir ugdymo centro pastatu jį jungia koridorius, į kurį iš lauko pusės įrengtas įėjimas ir pandusas neįgaliesiems. Statybos darbus atliko UAB „Projektas Karma“. Viso projekto vertė - daugiau kaip 564 tūkst. eurų, savivaldybės biudžeto lėšos sudarė apie 138 tūkst. eurų, rašoma savivaldybės pranešime.
„Rajone reikia vis didesnės socialinių paslaugų pasiūlos, tad pradėdami įgyvendinti šį projektą, siekėme tą paslaugų trūkumą mažinti ir gerinti socialinių paslaugų kokybę“, - prisimena praėjusios kadencijos Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius, kurio vadovavimo rajonui laikotarpiu pasirašyta sutartis dėl projekto finansavimo.
Gyvenimo sąlygos ir paslaugos
Už šias lėšas pastatyti savarankiško gyvenimo namai, juose įrengta 10 nedidelių butų su virtuvės įranga, šaldytuvu, baldais, televizoriumi, higienos patalpomis (tualetu ir dušu). Priestate taip pat įrengtas kompiuterių kabinetas, trys kabinetai darbuotojams, sporto kabinetas su relaksacine zona, masažinėmis kėdėmis, svetainė, skalbimo patalpa. Naujakurių laukiančios centro darbuotojos pasirūpino, kad būtų jauku: lentynos bendro naudojimo patalpose jau pripildytos knygų ir suvenyrų, o prie naujųjų namų durų stovi rudeninių augalų kompozicijos.
Taip pat projekto metu atnaujinta Josvainių socialinio ir ugdymo centro infrastruktūra, atliktas remontas, įrengtas keltuvas. Savarankiško gyvenimo namuose gyvens dar dešimt žmonių, kurie dėl senyvo amžiaus ar negalios jau negali gyventi visiškai savarankiškai, tačiau nuolatinė priežiūra jiems nėra reikalinga.
Savarankiško gyvenimo namai Josvainiuose
„Čia dirbantys darbuotojai dirbs kiekvieną dieną ir teiks socialinės priežiūros paslaugas - palydės į gydymo įstaigą ar parduotuvę, padės tvarkyti kitus reikalus. O žmonės patys tvarkysis, rūpinsis buitimi, patys pirks ir gamins sau maistą. Galės važiuoti į svečius, lankyti gimines, mums tik reikės apie tai pranešti. Už vandenį, elektrą ir šildymą gyventojai mokės patys“, - pasakojo Josvainių socialinio ir ugdymo centro direktorė Erika Markova.
Mokesčiai už gyvenimą
Pasak įstaigos vadovės, mokesčio dydis už gyvenimą savarankiško gyvenimo namuose bus apskaičiuojamas pagal žmogaus pajamas. Tarkime, jeigu žmogaus pajamos yra didesnės nei du valstybės remiamų pajamų dydžiai, bet mažesnės už trigubą dydį, tai jam mokestis bus tik 5 procentai nuo savo pajamų. „Didėjant pajamoms, ir mokestis atitinkamai didės, tačiau jis nebus didesnis kaip 20 proc. žmogaus pajamų“, - pabrėžė E. Markova.
Prašymų teikimas
Pasak Kėdainių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Jūratės Blinstrubaitės, daliai gyventojų, kurie kreipiasi į savivaldybę dėl apsigyvenimo globos įstaigoje, nuolatinių socialinės priežiūros paslaugų poreikio nėra. Todėl buvo teikiamas siūlymas atidaryti savarankiško gyvenimo namus tiek senyvo amžiaus asmenims, tiek neįgaliesiems. Prašymų apsigyventi Josvainiuose, savarankiško gyvenimo namuose, jau yra pateikta. „Laukiame medicininių pažymų ir, jas sutvarkius, šią savaitę žmonės ten jau apsigyvens“, - teigė J. Blinstrubaitė.
Interjeras savarankiško gyvenimo namuose
Kiti savarankiško gyvenimo namai Kėdainių rajone
Šį rudenį Kėdainių rajone, Pernaravos seniūnijoje, Langakiuose, atidaryti dar vieni savarankiško gyvenimo namai, pastatyti įgyvendinant socialinio verslo vietos projektą. Kaip teigiama Kėdainių rajono vietos veiklos grupės interneto svetainėje, juose galės gyventi 7-8 vieniši senyvo amžiaus žmonės, tačiau savo veiklą Langakių savarankiško gyvenimo namai pradės nuo kitų metų pradžios.
Deinstitucionalizacijos procesas ir jo problemos
Nuo 2014 m. vyksta vadinamasis deinstitucionalizacijos procesas, įkvėptas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir remiamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Deinstitucionalizacija reiškia valstybių, tarp jų ir Lietuvos, įsipareigojimus pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos negalią turintiems žmonėms gyventi bendruomenėje, lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Pertvarkos branduolys, vertinant pagal viešai skelbiamą informaciją ir pagal disputų su įvairių atsakingų institucijų atstovais turinį, yra dalies globos namų gyventojų perkėlimas gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus bei jų užimtumas greta steigiamose dirbtuvėlėse.
JT Neįgaliųjų teisių konvencija
Kadangi globos namų pertvarka yra įkvėpta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, verta dar sykį pažvelgti į jos tikslą ir nuostatas. Konvencija remiasi žmogaus teisių principais, visų pirma, orumo, lygybės ir nediskriminavimo. Ją ratifikavusios valstybės, tarp jų ir Lietuva, pripažino negalią turinčių žmonių įvairovę, nesvarbu, kokio pobūdžio ir sunkumo jų negalia, bei jų teisę gyventi lygiai su visais žmonėmis.
Gyvenimas lygiai su visais žmonėmis reiškia, kad valstybė įsipareigojo užtikrinti negalią turintiems žmonėms teisę patiems priimti sprendimus visais su jų gyvenimu susijusiais klausimais, mokytis ir dirbti drauge su visais, o ne atskirose specialiai jiems sukurtose vietose.
Lietuvoje jau veikia ne vieni grupiniai gyvenimo namai, kuriuose gyvena iš globos institucijų perkelti negalią turintys asmenys. Neprieštarauju teigimui, kad tokiuose namuose negalią turintieji apsigyvena ženkliai geresnėmis sąlygomis, nei globos institucijose, kuriuose gyvena nuo 100 iki 400 asmenų.
Ar deinstitucionalizacija užtikrina lygiateisiškumą?
Visgi, nors tokios iniciatyvos, ypač grįstos asmeniniu pasiryžimu ir įsipareigojimu, yra labai gerbtinos, tenka pripažinti, jos tik dar labiau išryškino sistemines institucinės globos pertvarkos spragas. Be to, jos parodė, kad pertvarka nėra perspektyvi užtikrinti negalią turinčiųjų teisės gyventi visuomenėje lygiomis teisėmis su visais ir be jokios diskriminacijos, kaip tai numatyta Konvencijoje.
Suprasti gali padėti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-asis straipsnis, kuriame nurodyta, kad visų negalią turinčiųjų lygių teisių su gyventi su visais žmonėmis, taigi, ir socialinės įtraukties, pagrindas yra savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis į bendruomenę.
Pirma, žmogaus laisvės ir orumas, pagrindiniai žmogaus teisių principai, atsiranda tuomet, kai žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą, pats sprendžia, kur ir su kuo gyventi, ko siekti gyvenime, o ne kiti nusprendžia už jį. Savo gyvenimo kontrolė, laisvė priimti sprendimus reiškia ir atsakomybę už savo sprendimus.
Antra, negalią turinčio žmogaus savarankiškam gyvenimui būtina pagalba, kad būtų kompensuojamos dėl negalios patiriamos kliūtys. Antai, neregiui būtinos alternatyvios komunikacijos priemonės, fizinę negalią - judėti įgalinančios priemonės, o intelekto negalią - pagalba priimant sprendimus.
Trečia, savarankiško gyvenimo visuomenėje sąlyga yra prieinamos bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijos, kokios yra švietimas, sveikata, darbas ir užimtumas, skirtos visiems žmonėms. Jei visos šios savarankiško gyvenimo prielaidos neturintiems negalios atrodo savaiminės, tai žmonėms, turintiems negalią, ypač intelekto ar psichosocialinę, jos toli gražu nėra savaime suprantamos.
Ar grupinio gyvenimo namai užtikrina pasirinkimo laisvę?
Taigi, ar grupinio gyvenimo namai, kaip bene pagrindinė deinstitucionalizacijos priemonė, sudaro sąlygas žmogui pačiam pasirinkti, kur ir su kuo gyventi? Tikrai ne, nes globos institucijoje gyvenantis žmogus negali pasirinkti gyventi ne grupinio gyvenimo namuose, o visiškai kitur, ten, kur jis pats nori.
Globos namų gyventojo išlaikymas kainuoja apie 770 eurų, o grupinio gyvenimo namuose - keliasdešimt eurų mažiau. Ar gali žmogus gauti šias lėšas, kad įsikurtų gyventi savarankiškai, ten, kur jis nori, o ne globos namuose ar grupinio gyvenimo namuose? Tikrai ne, šios lėšos jam asmeniškai perkeltos nebus. Ar bus jam suteikta asmeninė pagalba, jei pasirinks gyventi savarankiškai, įskaitant ir pagalbą priimant sprendimus? Tikrai ne, žmogus bus paliktas likimo valiai, be pinigų ir be pagalbos.
Ar grupiniuose gyvenimo namuose apgyvendintam globos namų gyventojui bus sudarytos sąlygos įgyti profesiją bendrosios paskirties profesinio rengimo įstaigose, dirbti ten, kur dirba visi žmonės? Tikrai ne, nes deinstitucionalizacijos programa to nenumato. Programa numato tik gyvenamo ploto suteikimą grupinio gyvenimo namuose ir dirbtuvėles darbiniams įgūdžiams formuoti.
Deja, tokios deinstitucionalizacijos priemonės neužtikrina savarankiško gyvenimo lygių galimybių.
Privatūs ir valstybiniai globos namai
Savivaldybių duomenimis, šiuo metu Lietuvoje beveik 1300 vyresnio amžiaus žmonių laukia galimybės gyventi senjorų globos namuose. „Šiandien Lietuvoje turime 1000 vietų problemą, o po dešimties metų problema bus 5000 tūkstančių vietų.
Tiek darbo reikaluose, tiek asmeniniame gyvenime sunkiu etapu vyras atsakymų ieškojo bažnyčioje. „Išėjau iš bažnyčios su mintimi, kad aš privalau Lietuvoje pastatyti didelius, pavyzdinius, tačiau ir nebrangius senelių namus“, - sako senelių namus Švenčionių rajone įkūręs Ž.
Adutiškio senelių namuose šiuo metu gyvena apie 100 klientų iš visos Lietuvos - į Baltarusijos pasienyje esančius senelių namus artimuosius žmonės atveža net iš kito šalies krašto: Skuodo, Radviliškio. Pasak vadovo, apie pusė gyventojų moka už paslaugas patys, pusė yra atvažiavę su vadinamaisiais savivaldybių siuntimais, už paslaugas nemoka daugiau nei įprasti išskaitymai iš pensijos, kurie numatyti visų, ir valstybinių globos namų gyventojams.
Adutiškio senelių namų įkūrėjas sako, kad visuomenėje susiformavęs mitas, jog valstybinė įstaiga klientą prižiūrės geriau. „Mes savo klientus mylime, juos prižiūrime kaip savus. O valstybinė įstaiga yra konvejeris“, - konstatuoja pašnekovas.
Ž. Eimutis didžiuojasi, kad atlyginimai darbuotojams Adutiškio senelių namuose - didesni nei panašiose valstybinėse įstaigose. Vedžiodamas po globos namus - trijų aukštų pastatą 600 gyventojų turinčio Adutiškio centre - Ž. Eimutis sako, kad turi savo verslų Lietuvoje ir Anglijoje, kurie padėjo įkurti šią vietą, nes banko paskolų būtų tikrai negavęs.
Ž. Eimutis džiaugiasi, kad buvo tinkamas pastato išdėstymas: ne koridorinė sistema, o normalūs, dideli kambariai ir didelė svetainė - čia žmonės sueina, bendrauja, gyvena, žiūri televizorių.
Ir, žinoma, svarbiausia - darbuotojų profesionalumas, kultūra ir požiūris. Reabilitacijos ir slaugos centre Adutiškyje įdarbinti 36 žmonės. Dalis senelių namų darbuotojų - kvalifikaciją pakeitusios aplinkinių vietovių gyventojos. Kai kurios iš jų ir anksčiau dirbo socialinį darbą. Tiesa, tik valstybinėse įstaigose.
Švenčionių rajono Socialinės paramos skyriaus vedėja Eglė Jakštaitė-Rouda apibendrina, kad kol kas vietos žmonės dažniau renkasi savivaldybės įstaigą 150 gyventojų turinčiame Šventos gatviniame kaime. Esą, nors 30-ies vietų namuose dabar nėra laisvų vietų, 8 žmonės yra eilėje. Jie nusiteikę palaukti lovos būtent tuose globos namuose, mat apie juos daugiau žino, juose gyvena jų kaimynai.
Švenčionių pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Audra Daktariūnaitė čia lanko pacientus - ji, be privačių namų, lankosi ir savivaldybės įkurtuose globos namuose Šventos kaime. „Valstybiniuose globos namuose matau daugiau patirties ir įdirbio, o privačiuose - lankstumo“, - sako gydytoja A. Daktariūnaitė.
Korupcijos rizika
Kalbėdami apie globos namų Lietuvoje plėtrą, ekspertai sako, kad svarbi problema lieka ir korupcija. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Korupcijos prevencijos valdybos viršininkė Rūta Kaziliūnaitė sako, kad savivaldybės darbuotojas gali priimti sprendimą, apie kokias įstaigas jis informuos konkretų asmenį. „Tokių atvejų esame nustatę“, - sako R. Kaziliūnaitė.
Pasak jos, vis dėlto privačiame sektoriuje, palyginti su valstybiniu, korupcijos apraiškų nėra daugiau. R. Kaziliūnaitė sako, kad bus pateikti pasiūlymai, kuriuose bus ir bendras globos namų sąrašas. „Siūlysime sudaryti baigtinį, aiškų, visiems prieinamą tų globos įstaigų sąrašą, kad visiems būtų aišku, kiek jų apskritai veikia Lietuvoje bei kiekvienos savivaldybės teritorijoje.
Pasvalio senelių namuose per penkiolika metų gyveno 207 žmonės, iš jų 130 iškeliavo amžinybėn. Šiandien gyvena 38, beje, dvidešimt vyrų ir aštuoniolika moterų. Dešimt gyventojų nesikelia iš patalo, kiti daugiau ar mažiau pavaikšto, juda vežimėliuose. Jauniausiai neįgaliai Senelių namų gyventojai 38 metai, vyriausiai - 98-eri. Viena močiutė buvo sulaukusi 103 metų.
Pasvalio senelių namai