Finansinis burbulas, investicinis burbulas, spekuliatyvus burbulas ar kainų burbulas - tai terminai, kuriuos pastaruoju metu tenka girdėti gerokai dažniau. Nors kalbant apie finansinius burbulus dažniausiai yra minimi kažkokie nauji ekonominiai, technologiniai ar socialiniai pokyčiai, tačiau pagrindinės finansinių burbulų priežastys dažniausiai yra labiau psichologinės.
Šiandien visų pirma pabandysime atsakyti į kertinį klausimą - kas yra tas „finansinis burbulas“, kaip jis apibūdinamas bei kokiomis charakteristikomis pasižymi. Taip pat pabandysime įvardinti, kokiose rinkose šiuo metu iš tiesų galima įžvelgti besiformuojančius, o gal jau ir susiformavusius burbulus ir kokio dydžio tie burbulai.
Kaip jau supratome, kalbant apie finansinius burbulus galima išskirti du kintamuosius: stipriai kylančias kainas ir investuotojų iracionalumą, kuris finansinio aktyvo kainas pakelia gerokai virš to turto „tikrosios“ vertės. Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, visais paminėtais atvejais per 10 metų iki burbulo sprogimo konkretaus turto kainos pakildavo maždaug 1000%. Be abejo, jei vertintume atskiras investicijas, tai pamatytume gerokai didesnius kainų svyravimus.
Kitas burbulą identifikuojantis faktorius yra iracionalus investuotojų elgesys. Gaila, tačiau priešingai nei vertinant finansinio aktyvo kainų kilimo tempą, įvertinti investuotojų iracionalumą yra gerokai sunkiau. Kitaip tariant, kai apie investavimą pradeda kalbėti žmonės, apie tai neturintys „žalio“ supratimo, kai jie pradeda aiškinti kodėl tą reikia daryti ir kokį didelį pelną galima uždirbti, tačiau pagrindinė jų investavimo priežastis yra noras greitai ir nesunkiai praturtėti bei nepavėluoti į „nuvažiuojantį traukinį“, labai tikėtina kad jau esame iracionalioje stadijoje.
Liūdniausia tai, kad net ir sugebėjus identifikuoti besiformuojantį burbulą tiksliai pasakyti, kada jis sprogs ir kokios bus to sprogimo pasekmės yra labai sudėtinga, o gal net ir neįmanoma. To nepavyko padaryti nei buvusiam JAV centrinio banko vadovui Alan Greenspan, kuris dar 1996 metais, t.y. 4 metais per anksti, rinkos dalyvius perspėjo apie iracionalumą JAV akcijų rinkoje, nei vienam žymiausių pasaulio mokslininkų Isaac Newton, kuris didžiąją dalį savo santaupų prarado 18 amžiaus pradžioje sprogus „South Sea Company“ akcijų kainų burbului.
Lietuvoje pūtęsis ir galiausiai sprogęs ekonomikos burbulas sudavė dvigubą smūgį. Pirmasis - tiesioginis: smuko ekonomika, išaugo nedarbas, sumažėjo algos ir panašiai.
Pagal daugelį ekonomikos rodiklių 2008-ieji buvo auksiniai Lietuvos metai. Bendrasis vidaus produktas, atlyginimai, pensijos, nekilnojamojo turto kainos tada buvo pasiekusios viršūnę. Po to praktiškai visi rodikliai smigo žemyn, tik skirtingu tempu.
Skaičiuojama, kad per krizę Lietuvos ekonomika „nusirito“ į prieš 5-6 metus buvusį lygį. Pavyzdžiui, pagal atlyginimus (įvertinus infliaciją) esame tarp 2006 ir 2007 m. Pensijos šiais metais sugrąžintos į 2008 m. pabaigoje buvusį lygį. Tiesa, nuo to laiko kainos paūgėjo, taigi realiai pensininkų pajamos yra 2007-2008 m. lygio. Nekilnojamojo turto kainos - panašios į tas, kurios buvo prieš septynerius metus, o įvertinus infliaciją jos yra nedaug didesnės nei 2004-aisiais, prieš pat pradedant pūstis burbului.
Tačiau tai, kad atlyginimai dabar yra 2006 ar 2007 m. lygio, dar nereiškia, kad po poros metų bus pasiektos 2008-ųjų aukštumos arba, kaip mėgstama sakyti, ikikrizinis lygis. Mat keletą metų iki krizės atlyginimai augo po daugiau nei 20 proc. Net ir įvertinus dviženklę infliaciją, tada algos per metus paūgėdavo dešimtadaliu ir daugiau. Jei atlyginimai tiek augtų ir dabar, pakaktų dvejų metų, kad jos viršytų rekordinius 2008-uosius.
Priešingai: bent jau šiais metais prognozuojama, kad vidutinis atlyginimas augs šiek tiek lėčiau nei prekių ir paslaugų kainos. Taigi pagal perkamąją galią Lietuva vis dar keliaus atgal. Kita vertus, 2006-ieji nebuvo blogi metai, ir gyventojų nuotaikos tada buvo palyginti geros. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis tada svyravo apie nulį.
Dalies gyventojų nuotaika yra subjurusi, nes jie neturi darbo. Prieš šešerius metus bedarbių skaičius neviršijo 100 tūkst., o dabar jis gerokai perlipa 200 tūkst. Skirtumas tarp šių dienų ir 2006-ųjų yra ir tas, kad tada žmonės galėjo teigti, jog jų gyvenimas per keletą metų pagerėjo. Nuo Rusijos krizės buvo praėję beveik aštuoneri metai, per kuriuos nebuvo didelių sukrėtimų. Ekonomika sparčiai augo, didėjo atlyginimai, mažėjo nedarbas.
Nemaža žmonių dalis neturėjo asmeninės patirties, kai jų gyvenimas buvo geresnis, taigi negalėjo skųstis, jog dabar gyvena prasčiau. Dabar šią grupę papildė žmonės, turintys šviežesnių prisiminimų apie „geresnę praeitį“.
Tam tikra prasme šios dvi žmonių grupės yra panašios. Tiek vienų, tiek kitų pajamas sudarė „pinigai iš oro“. Sovietų Sąjungoje žmonės gaudavo pinigų, už kuriuos neturėdavo ko nusipirkti. Vis dėlto turėdami santaupų žmonės jautėsi turtingi. Griuvus Sovietų Sąjungai šios santaupos nuvertėjo.
Tuo tarpu prieš penkerius metus žmonės (ne visi) Lietuvoje gaudavo pinigų iš oro, pučiamo pirmiausia į nekilnojamojo turto burbulą. Be to, dalį gyventojų kamuoja ne tik nostalgija, bet ir realių finansinių problemų grėsmė. Paėmę būsto paskolą 2006 m. viduryje ir vėliau, dabar šie gyventojai turi įkeistą butą ar namą, kuris vertas mažiau nei jie mokėjo. Tol, kol užtenka pajamų mokėti paskolos įmokas, kredito ir įkeisto turto santykis nėra pati didžiausia problema.
Angliškai tokie skolininkai vadinami „atsidūrusiais po vandeniu“. Norėdami iškilti į paviršių jie turėtų sulaukti, kol būsto kainos priartės prie buvusios viršūnės. Net jei būsto kainos pradėtų kilti 5 proc. per metus - dabartinėmis sąlygomis tai būtų pakankamai spartus augimas - prireiktų penkerių, kol bus pasiektos buvusios aukštumos.
Beje, vartotojų pasitikėjimo rodiklis aukščiausiai buvo pakilęs 2007 m. viduryje - po to jis beveik nesustodamas ritosi į dugną. Kaip tik 2007 m.
Nekilnojamojo turto burbulas
Prisiminimus apie geresnę praeitį paaitrino ir Konstitucinis Teismas (KT), išaiškinęs, kad pensijos gali būti mažinamos tik išimtiniais atvejais. O sumažinus būtina numatyti kompensavimo mechanizmą. Šis KT sprendimas atvėrė mūsų teisinės sistemos ydą. Iš esmės nėra jokių kliūčių nepagrįstai didinti pensijas ir kitas išmokas iš socialinio draudimo fondo.
Tuo gali pasinaudoti neatsakingi politikai, ypač prieš rinkimus, kurių nesitiki laimėti. Lengva ranka padidinę pensijas, jie paliktų deficito problemas spręsti būsimai valdžiai. Yra požymių, kad taip buvo elgiamasi prieš 2008 m. Seimo rinkimus.
Dabar galima tik teoriškai pasvarstyti, kokios būtų žmonių nuotaikos, jeigu pensijos ir kitos išmokos geraisiais laikais būtų didinamos lėčiau, o prasidėjus krizei nebūtų reikėję jų mažinti. Tuomet dalies gyventojų finansinė padėtis būtų santykinai mažiau pablogėjusi.
Galima sakyti, kad eksporto rinkose dirbančios įmonės patyrė mažiausią nuosmukį. 2009 m. eksporto rodikliai krito ir dėl to, kad smuko paklausa, ir dėl kritusių kainų. Bet jau 2010 m. Tiesa, atlyginimai buvo mažinami ir eksportuojančiose bendrovėse, taigi kai kurie darbuotojai taip pat gali tyliai skaičiuoti dienas, mėnesius ar metus, likusius iki to laiko, kai algos vėl bus „kaip tada“. Bet jų atlyginimai nebuvo taip išpūsti, kaip, pavyzdžiui, statybose.
Lietuvos ekonomika prarado 5-6 metus, o Latvijos - 9, Airijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos - po 7. Iš duobės pakilo ir transporto įmonės - pernai pervežamų krovinių rodikliai buvo jau geresni nei 2008-aisiais. Neilgai truko krizė ir oro linijų sektoriuje.
Po to, kai 2009 m. pradžioje bankrutavo bendrovė „FlyLAL-Lithuanian Airlines“, pasiekti Lietuvą oro balionu buvo lengviau nei lėktuvu. Tačiau dar po metų rodikliai pradėjo gerėti, o pernai keleivių skaičius 5 proc. viršijo buvusįjį 2008-aisiais.
Besidairančiųjų į praeitį gausu ne tik Lietuvoje. Daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių sugrįžo bent keletą metų atgal. „The Economist“ teigimu, vertinant realųjį BVP vienam gyventojui, trečdalis iš 184 šalių, kurių duomenis renka Tarptautinis valiutos fondas (TVF), yra neturtingesnės nei buvo 2007 m.
Stiprų smūgį patyrė Jungtinių Valstijų nekilnojamojo turto rinka. SEB banko analitikai skaičiuoja, kad Lietuvos ekonomika prarado 5-6 metus, o Latvijos - 9, Airijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos - po 7. Toliausiai į praeitį nukeliavo Graikija - 12 metų.
Šalių laukia skirtingos trukmės kelionė „atgal į praeitį“ - laikus, kai buvo geriau nei dabar. Gali būti, kad šį kartą kelionė užtruks. Spartesnį atsigavimą bent kuriam laikui stabdys valstybių skolos, griežtesni reikalavimai bankams, pastarųjų atsargumas dalijant paskolas.
Jeigu Europos Sąjungoje garsiai skambančios kalbos apie tai, kad valstybės turi mažinti savo deficitą, virs kūnu, valstybėms (ir jų gyventojams) teks prisitaikyti prie naujos realybės: išleisti tiek, kiek gauna pajamų.
Tiems, kurie vis dar gyvena 2007-ųjų euforija ir klausia, kada „vėl bus gerai“, būtų galima atsakyti, kad „gerai jau buvo“.
tags: #2008 #nekilnojamo #turto #burbulas