Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą, nes architektūros ir politikos sąveika čia reiškėsi itin glaudžiai. Architektūra buvo svarbi socializmo statybų dalis.
Sovietinė architektūra Vilniuje
Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais. Reikia pasakyti, kad kiekviena centrinė gyvenvietė turės savo stadioną, parką, o jos centre dominuos kultūriniai pastatai. Kiek toliau, atskirti žalia siena, stovės ūkiniai pastatai. Per visą gyvenvietę eis medžiais apsodintos gatvės, iš abiejų pusių - dailūs namai, o prie jų - sodeliai. Komunistinės visuomenės miestai turi būti šviesūs ir erdvūs, užstatyti gražiais pastatais, kurių architektūra organiškai rištųsi su gamta, plačiomis magistralėmis, vandens baseinais, parkais ir sodais. Miestai turi būti patogūs gyventojams; juose komunalinės ir visuomeninio maitinimo bei prekybos įmonės naujoviškai aptarnaus gyventojus.
Sovietmečiu architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti buvo vienas iš svarbiausių aspektų. Be abejo, to naujojo identiteto kūrime didžiulį vaidmenį atliko literatūra, dailė, teatras, kinas, apskritai visa švietimo sistema. Tačiau architektūra lygiai taip pat šiame procese dalyvavo.
Tipinis sovietinis daugiabutis
Karikatūroje, besišaipančioje iš to, kaip Amerikoje esąs išspręstas butų klausimas, matome, kad opozicija buvusiai buržuazinei Lietuvai buvo svarbi. Konstruojant identitetą buvo taip pat labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kuri leistų socialistinės Lietuvos gyventojams pasijusti bendrosios Sovietų Sąjungos piliečiais. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje. Visi šie procesai neišvengiamai iliustruoja tai, ką mes galime pavadinti ideologija.
Pionierius su inkilėliu, Tarybinė Klaipėda, 1957 m. Jeigu puošiama, tai puošiama viskas. Tad įvairios žvaigždės ar tarybinių ordinų pavidalo elementai kaip tik ir būtų pirmoji ideologija. Tai vaizduojamoji architektūra su aiškiai atpažįstamais sovietiniais motyvais, kurie yra įgiję realų, materialų pavidalą.
Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. 1961 metų karikatūra puikiai iliustruoja procesą, nes čia atvirai šaipomasi iš komunizmo statybų. Jeigu paskaitytume to meto architektūrinę spaudą, rastume daugybę įvairiausios kritikos ir pan. Tad tam tikros laisvės tikrai yra. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės.
Šiandieną skaitant archyvinius šaltinius galime aptikti įdomių liudijimų. Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų. Leidinyje „Statyba ir architektūra“ 1972 metais buvo nurodyta, kaip turi būti rašomos publikacijos, skirtos Statybininko dienai: „Neilguose straipsniuose turi būti kreipinys į savosios ir su ja tampriai susietų sistemų darbuotojus, išanalizuojant kurio nors svarbiausiojo baro uždavinius šiam penkmečiui (vengiant pilnos ataskaitos apie tai, kas padaryta), <...> daugiau kalbėtina ne ką ir kaip brigada daro, bet kodėl gerai, kūrybingai dirba (psichologinis aspektas)“.
Tai reiškia, kad egzistavo dalis architektūrinės kultūros diskurso, kuris buvo absoliučiai atitrūkęs nuo realybės. Tai yra du pasauliai, kur vienas yra realus, o kitas - ideologinis. Bene labiausiai krenta į akis, kad pradedant posėdį (nesvarbu, kokio pobūdžio klausimai bus svarstomi) būtina aptarti, kaip tobulinti socialistinio darbo stilių draugo Leonido Brežnevo knygų „Mažoji žemė“ ir „Atgimimas“ šviesoje, arba dėl kompleksinio darbuotojų auklėjimo sutinkamai su marksistine-leninistine pasaulėžiūra, komunistinės moralės principais ir t. t. Architektai svarstė tokius dalykus ne ankstyvuoju sovietmečiu, bet 1977-1981 metais.
1987 metai - perestroika, M. Gorbačiovas paskelbė apie persitvarkymą ir naują partijos kadrų politiką… Ir kaip manote, kaip įsivaizduoja pertvarką antroji ideologija? „Mūsų gamybiniame darbe reikia pasiekti, kad projektavimo darbai būtų atliekami ne per metus laiko, o per tris mėnesius“! Toliau tęsiama primenant, jog profsąjungos komitetas nusprendė, kad pasitinkant 28-ąjį Komunistų partijos suvažiavimą bus gerinamos darbuotojų darbo sąlygos: bus pradėti remonto darbai ir nuolat pasirūpinama bilietais į teatro spektaklius, sporto varžybas, organizuojamas žvejų būrelis ir t. t. Be abejo, tie žmonės turėjo suvokti tai kaip tam tikro spektaklio vaidinimą.
Kai kalbame apie sovietmečio modernizmą, žmogus čia visų pirma suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje. Tačiau Sovietų Sąjungoje šis dėmesys proletariatui iš tiesų tik formalus. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai. Remiantis prielaida, kad, tarkim, vyriškas darbas yra autoremonto gamykloje, na o moteriškas, pavyzdžiui, siuvykloje, bandyta organizuoti ir proporcingą pramonės įmonių išdėstymą: „Būtina, sudarant mieste statomų įmonių kompleksą, atsižvelgti ne tik į galimybę kooperuoti inžinierinius tinklus statyboje, bet ir žiūrėti, kad pramonė neįgautų vienpusiško charakterio: nebūtų vien moteriškas darbas (siuvyklos), arba vien vyriškas (autoremonto gamyklos)“.
Šie sprendimai buvo priimami tik tam, kad būtų pagerinti vadinamojo socialistinio lenktyniavimo rezultatai. Jau 1944 metais buvo aiškiai suformuluota mintis, kad socialistinis lenktyniavimas yra „viena iš gražiausių tarybų darbininkų klasės tradicijų“. Tad sukuriama ištisa socialinė mašinerija žmogui pajungti, įdarbinti, kad jis be atvangos vaikytųsi tų raudonųjų vėliavų ir ženkliukų.
Jeigu mes svarstome sovietmečio modernizmo utopiją, manau, kad architektūriniai sprendimai turėjo mažiausią reikšmę. Kitaip tariant, miestai organizuojami pagal Valstybinio plano komiteto sumanymą, kaip turėtų būti išdėstoma pramonė. Šalia pramonės išdėstomi gyvenamieji rajonai. Gyvenamiesiems rajonams, aišku, būtų neblogai turėti buitinio aptarnavimo kompleksus, parduotuves ir visa kita. Tiesa, pastarąsias kartais pastatydavo, kartais ne - neskirdavo tam lėšų, vėluodavo ir t. t. Taip pat mieste turėjo būti ir žaliosios teritorijos, kur darbininkas turės pailsėti. Na ir, žinoma, miesto centras, kuris tuo pat metu yra ir ideologinis centras, na, ir senamiestis, jei toks yra.
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo. Pati idėja gal ir nėra bloga - statyba seka mokslinį progresą. Bet visa tai siejant su politiniais sprendimais prarandama pasirinkimo laisvė, jie tampa privalomi.
Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Bet ar įmanomi tokie žodžiai, kuomet pranešimuose apie kasdienines problemas tenka pripažinti, kad „statyboje mes naudojame silikatines plytas, kurios yra ne baltos, o kažkas tarp juodos ir pilkos spalvos. Mes Kaune iš jų statome ligoninę, kurią teks tinkuoti, nes plytos yra labai nešvarios. Buvo taip pat pasirodę raudonos plytos. Pastatėme pusę pastato ir staiga jų pritrūko - kažkas negerai su planavimu. Su stiklu - tas pats“.
Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos. Skubėjimą lydi ir statybų brokas.